Šahaada – tikėjimo liudijimas (1d.)

„Liudiju, kad nėra nieko, verto garbinti, tik Allaah, ir liudiju, kad Muhammadas – Jo Pranašas“

Šis principas yra svarbiausias tikėjime tauchydu (Allaah Vienybe ir Unikalumu). Allaah yra Vienas Savo Viešpatavime, Vienas Savo Dieviškume ir Vienas, Unikalus Savo Veiksmuose, Varduose ir Savybėse. Nieko nėra į Jį panašaus. Kai kas nors pripažįsta Allaah kaip vienintelį tikrą Dievą, vertą garbinimo, jis privalo atmesti bet ko kito nei Allaah garbinimą. Tai frazės laa ilaaha illal-laah prasmė: „Nėra jokio kito tikro Dievo, tik Allaah.“ Ši frazė susideda iš neiginio ir teiginio. Jos dalis „tik Allaah“ patvirtina, kad Allaah yra vienintelis tikras Dievas, kurį verta garbinti.

Allaah yra Neabojotinai Teisingas ir Išmintingas. Jis mus sukūrė ir nori, kad Jį pažintume ir garbintume. Jis nepalieka mūsų nežinioje. Tai dalis Jo Malonės. Jis, Išaukštintasis, siuntė Pasiuntinius bei Pranašus su viena žinia: žmogus privalo paklusti Savo Kūrėjo – Allaah – Valiai ir negarbinti nieko kito, išskyrus Jį.

Tai yra islamo esmė. Tai ta pati žinia, perduota Adomo, Ibrahymo (Abraomo), Mūsos (Mozės), Ysos (Jėzaus) ir galiausiai Muhammado (ﷺ), kuri galios žmonijai iki pat Prisikėlimo Dienos. Šie Pasiuntiniai ir Pranašai buvo žmonės. Jie nebuvo šventieji. Paskutiniame apreiškime žmonijai žmogus yra kviečiamas liudyti, kad „nėra kito tikro Dievo, tik Allaah, o Muhammadas yra tikras Allaah Pasiuntinys.“ Šis liudijimas – raktas į Rojų. Tačiau nėra rakto be briaunų. Jei raktas bus tinkamas, durys atsidarys, kitaip ne. Tam, kad šis liudijimas atvertų Rojų, reikia išpildyti tam tikras sąlygas, atitaikyti „briaunas“ šiam raktui. Šios sąlygos yra:

1. Žinojimas (ką reiškia šahaada(Al-‘Ilm)

Žinios apie Allaah  ir išmanymas apie garbinimo būdus, koncepcijas (pažiūras) bei metodologiją (mąstysenos principus) yra būtini tiek norint praktikuoti islamą, tiek ir norint jį suprasti.  Vertingos žinios yra tos, kurios veda link visiško atsiskyrimo nuo netikrų dievybių garbinimo ir link intencijų skyrimo vieninteliam Allaah. Allaah, Aukščiausiasis, sako:

„Todėl žinok (O, Muhammadai!), kad niekas neturi teisės būti garbinimas, tik Allaah, ir prašyk atleidimo už savo nuodėmes, ir taip pat (už nuodėmes) tikinčiųjų vyrų bei moterų. Ir Allaah puikiai žino, kur jūs keliaujate, ir kur jūsų poilsio vieta (namai).“ (Koranas, sūra Muhammad, 47:19)

Pranašas Muhammadas (ﷺ) sakė:

„Tas, kas mirė žinodamas (visiškai įsitikinęs), jog nėra jokio kito tikro Dievo, verto garbinti, tik Allaah, įžengė į Al-Dženna (Rojų).“ (Sachych Muslim, Kitaab Al-Imaan)

2. Užtikrintumas (Al-Jakyn)

Liudijimas turi būti pateiktas be jokių abejonių jo prasme. Allaah, Išaukštintasis, sako:

„Tik tie yra tikintieji, kurie įtikėjo Allaah ir Jo Pranašu, ir nuo tada niekad tuo nesuabejojo…“ (Koranas, sūra al-Hudžuraat, 49:15)

 Pranašas (ﷺ) yra pasakęs:

„Liudiju, kad nėra jokio tikro Dievo, verto garbinti, išskyrus Allaah, ir aš esu Jo Pranašas. Allaah vergas, kuris stos prieš Jį neturėdamas jokios abejonės savo  (tvirtinimu), įžengs į Al-Dženna (Rojų).“ (Muslim)

3. Tyrumas, grynumas (garbinime) (Al-Ikhlaas)

(Arabiškas žodis إخْلَاص (Ikhlaas) verčiamas labai įvairiai: kaip „nuoširdumas, tikrumas“, „atsidavimas“, „tikėjimas“ ar „ištikimybė“. Jo šaknis kh-l-s reiškia „išvalyti“, „išgryninti“, – vert.past.)

Ketinimas priimti islamą ir visų garbinimo veiksmų atlikimas privalo būti skiriami vien tik Allaah’ui:

„Skelbk (O, Muhammadai!): „Išties, man įsakyta garbinti (tik) Allaah, (nuoširdžiai) paklūstant Jam ir skiriant religinius veiksmus Jam Vieninteliam (nenorint pasirodyti ir negarbinant šalia Jo ko nors kito,- Muhsin Khan vertimas).“ (Koranas, sūra az-Zumar, 39:11)

Todėl sakant tikėjimo liudijimą, jį reikia sakyti vien tik vardan Allaah, ne dėl ko nors kito. Tyrumas ir grynumas garbinime yra priešingybė širk’ui (priskyrimui kitiems to, kas priklauso vien tik Allaah’ui). Tas, kas pasako šahaadą (liudijimą) dėl kokios nors žemiškos priežasties, neišpildo nuoširdumo garbinime sąlygos ir Allaah įsakymo:

„Sakyk (O, Muhhammadai!):  „Allaah (Vienintelį) aš garbinu, nuoširdžiai ir su atsidavimu“ .“ (Koranas, sūra az-Zumar, 39:14)

Pranašas (ﷺ) sakė: „Allaah nuginė Pragaro ugnį nuo sakančio „laa ilaaha illal-laah“ ir taip norinčio priartėti prie Allaah veido.“ (Dėl šio chadyso sutariama)

4. Nuoširdumas, teisingumas (As-Sidka)

Teisingumas nutiesia kelią tikėjimo liudijimo prasmės suvokimui. Jis stiprina žmogaus užsidegimą siekti žinių apie savo Kūrėją – Allaah. Veidmainiai ištaria šį liudijimą, tačiau širdyse slepia nepritarimą jam:

„Jų liežuviai kalba tai, ko nėra jų Širdyse.“ (Koranas, sūra al-Fatcha, 48:11)

Širdis yra lyg karalius, o kūno dalys – (jo) kariauna. Pranašas (ﷺ) sakė:

„Išties, kūne yra mėsos gniutulas, kuris, jei tampa geras, tai ir visas kūnas tampa geras. Bet jei jis sugenda, sugenda ir visas kūnas.“ (Dalis chadyso, surinkto Al-Bukchaary ir Muslim)

Kai meilė Allaah‘ui užpildo širdį, ją užplūsta ir teisingumas bei sąžiningumas. Tačiau jei širdį užvaldo troškimai, atsiveria kelias sugedimui ir veidmainystei, o žmogus ima kalbėti tai, ko nėra jo širdyje. Pilnavertė ir gyvybinga širdis yra ta, kuri laisva nuo:

  1. bet ko asocijavimo su Allaah garbinime;
  2. puikybės ir arogancijos;
  3. pavydo;
  4. sielvarto;
  5. meilės žemiškajam pasauliui (materializmo – vert. past.);
  6. siekio lyderiauti, dominuoti;
  7. geidulių;
  8. bidos (naujovių garbinime, religijoje).

 Tokia širdis išpildo šahaadą. Iš Korano žinoma, kad ji yra „Al-Kalb as-Salym“ – tyra, gyvybinga, nesugadinta ir pilnavertė širdis. Ji turės didžiulę reikšmę Atsiskaitymo Dieną,

„Dieną, kai nei turtai, nei sūnūs nepadės – tik tas išsigelbės, kas atneš Allaah‘ui tyrą širdį.“ (Koranas, sūra aš-Šu‘raa, 26:88-89)

5. Meilė (Al-Machaba)

Mylėti reiškia:

  1. mylėti Allaah ir Jo Pranašą Muhammadą (ﷺ) labiau nei bet ką kita;
  2. mylėti tai, ką myli Allaah ir Jo Pranašas (ﷺ) ir
  3. nekęsti to ir nepritarti tam, ko nekenčia ir kam nepritaria Allaah ir Jo Pranašas (ﷺ) visuose klausimuose, susijusiuose su islamu.

Pranašas (ﷺ) sakė:

„Kas turės (šias) tris savybes, mėgausis ymaan (tikėjimo) saldumu: tas, kuriam Allaah ir Jo Pranašas (ﷺ) taps brangesni už bet ką kitą, kuris mylės žmogų vien dėl Allaah (t.y. siekdamas tik Allaah ir Jo Malonės) ir kuris taip nenorės grįžti į kufr (netikėjimą) po to, kai Allaah jį išgelbėjo, kaip nenorėtų būti įmestas į Pragarą.“ (Surinkta Al-Bukchaary ir Muslim)

Meilė Allaah ir Jo Pranašui Muhammadui (ﷺ) privalo būti paversta jų nurodymų sekimu. Tai paneigia inovatorius ir/ar jų naujoves, tuos, kurie pateikia koncepcijas ir/ar (garbinimo) būdus, nesutampančius su islamo mokymais (tokius kaip sufizmo mistika ir sufių taip vadinama „taryka“, kurie neturi nieko bendro su islamu. Sufių idėjos atėjusios iš hinduizmo. Jie iškelia savo šeichus ir vadovus (akatab) iki dieviško lygmens. Panašiai ravuaafid (šiitai) išaukština ‘Ali ir kitus Pranašo šeimos narius iki dieviško lygio, šaukdamiesi jų kartu su (ar vietoj) Allaah:

„Ir žmonijoje yra tokių, kurie ima garbinti kitus vietoj Allaah kaip lygius (Jam). Jie myli juos taip, kaip myli Allaah. Bet tie, kurie tiki, myli Allaah labiau (nei bet ką kita).“ (Koranas, sūra al-Bakara, 2:165)

Sekančiame perdavime, Abdullaa bin Mas‘ud (raḍyAllāhu 'anhu (may Allāh be pleased with him)) sakė:

„Pranašas (ﷺ) pasakė teiginį ir aš pridėjau kitą. Pranašas (ﷺ) pasakė: „Kas mirs besišaukdamas ko nors kito nei Allaah kaip lygaus Jam, paklius į Pragarą (Ugnį).“ O aš pridėjau: „Kas mirs nesišaukdamas nieko kito be Allaah, įžengs į Al-Dženna (Rojų).““ (Surinko Al-Bukchaary)

Meilė Allaah ir Jo islamo Pranašui susijusi su žiniomis apie Allaah, Jo Vardus ir Atributus. Kuo daugiau žmogus žino apie Allaah, tuo stipresnė yra jo meilė Jam. Ji skatina tikintįjį nekantrauti susitikti Allaah, Jį išvysti ir klausytis Jo Žodžių Amžinajame gyvenime. Tai tampa tikslu, o visas prisirišimas prie žemiškosios būties vis silpnėja ir silpnėja. Dvasia tampa pakylėta. Ji siekia aukštų tikslų vardan savo Kūrėjo. Ji nepakliūna į spąstus kelio, vedančio link ko kito nei nuolankumo vieninteliam Allaah. Žmogus tampa motyvuotas kuo geriau išpildyti Allaah įsakymus. Tai atneša tikrąjį džiaugsmą šiame ir Būsimajame gyvenime.

6. Paklusnumas (Al-Inkijaad)

Tikėjimo liudijimas išpildomas paklusnumu Allaah ir Jo Pranašui Muhammadui (ﷺ) ir saugojimusi to, ką Allaah uždraudęs:

„Kas patiki savo veidą (save) Allaah‘ui (t.y. seka islamu), kol daro gera (t.y. paklūsta Allaah ir Jo Pranašui Muhammad‘ui (ﷺ) visais klausimais), laikosi įsikibęs tvirčiausios rankos.“ (Koranas, sūra Liukmaan, 31:22)

Paklusnumas sakant šahaadą turi būti be svyravimų. Tai greičiau visiškas nuolankumas. Tą puikiai iliustruoja Allaah pasakymas:

„Neskirta tikinčiajam, vyrui ar moteriai, kai Allaah ir Jo Pranašas nusprendė, turėti pasirinkimą savo sprendime. Ir kas nepaklūsta Allaah ir Jo Pranašui, išties daro didžiulę klaidą.“ (Koranas, sūra al-Ahzab, 33:36)

 Allaah ir Jo Pranašo nuosprendžiai neturi būti svarstomi žmonių. Žinia yra Apreiškimas. Ką ji skelbia, yra į naudą žmogui. Todėl nuolankumas islame skirtas paties žmogaus gerovei.

7. Priėmimas (al-Kubūl)

Nepakanka pripažinti islamo puikumo ir to, kas jis yra Tiesa. Šis pripažinimas privalo eiti išvien su (Tiesos) priėmimu ir nuolankumu. Įsikibimas į šio liudijimo prasmę apsaugo tikintįjį nuo puikybės, arogancijos ir (Tiesos) paniekinimo:

„Tikrai, kai jiems buvo pasakyta: laa ilaaha illal-laah (niekas neturi teisės būti šlovinamas, tik Allaah), jie išdidžiai pūkštavo (paniekindami tai).“ (Koranas, sūra as-Saafaat, 37:35)

Musulmonas privalo suprasti, kad šis liudijimas parodo priešiškumą aklam fanatiškam elgesio kopijavimui ir reikalauja priimti islamo mokymus taip, kaip juos suprato tie, kurie ėjo teisingu keliu. Tai yra (Pranašo Muhammado (ﷺ)) pasekėjai ir tie, kurie seka šių pėdomis ir seks jomis iki pat Prisikėlimo dienos. Šis kelias žinomas kaip as-Salafus-Saalih (teisingųjų pirmtakų) kelias.

Pranašas (ﷺ) pateikė įstabius palyginimus tų, kurie priima ir kurie atmeta islamo mokymus ir nurodymus. Jis sakė:

„Nurodymų ir žinių, kurias man atsiuntė Allaah, pavyzdys – gausus lietus, besipilantis ant žemės, kurios dalis – derlinga dirva, sugėrusi lietaus vandenį, leidusi atsirasti augmenijai ir išauginusi žoles. Kita (žemės) dalis buvo kieta ir sulaikė lietaus vandenį, o Allaah apdovanojo juo žmones. Jie panaudojo jį gerdami, girdydami gyvulius ir drėkindami laukus. (O) dalis (žemės) buvo skurdi, kuri negalėjo nei sulaikyti vandens, nei išauginti augmenijos (neatnešė jokios naudos). Pirmasis pavyzdys yra žmogaus, kuris supranta Allaah‘o religiją ir gauna naudos (iš žinių), kurią Allaah atskleidė per mane (Pranašą), mokosi ir tada moko kitus. Paskutinis pavyzdys yra žmogaus, kuriam tai nerūpi, kuris nepriima Allaah nurodymų, atskleistų per mane (jis yra kaip nederlinga, skurdi žemė). “ (Surinko Al-Bukchaary)

Versta iš: Saleh as-Saleh, The Shahaadah: Testimony of Faith, 2006m.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s